Kas as esu? As nesu tuo tikras.
As jau buvau triusio kapu ir krepsinio lanku garaze, agurku lysve, slyvu krumais ir pelargonijomis, po kurias ropojo skruzdeles. As zingsniavau per akmenis ir paslaptinga cisterna, rukstancia zole ir stalo tenisa pusrusyje. As buvau tvoros kuoliuku, lova klevo stalciais, kuriais naudojausi kartu su broliais, sunimi Sendi, kuris soko. Buvo lengva rasti drauga. Mes karstemes medziais, is zoles statem palapines, gaudem gyvates ir – svajojom be galo.
Ar tu busi mano draugu?
Po vaikystes.
Kas as esu? As nesu tuo tikras.
As jau buvau nuspejamas is anksto. As buvau auklejamas, mokomas, mylimas – nors ne as pats, bet tas, kuris manimi atrode. Mano vaidmuo buvo saugaus pasislepimo budas. Priezasciu keistis nebuvo. As buvau viesai pripazintas. Buvau patenkintas. Bet po to as staiga pasikeiciau. Dabar as ne toks tikras dël saves, bet labiau esu paciu savimi. Mano vaidmuo beveik isnyko. Mano saknys nëra mano baznycioje, mano darbe, mano mieste, net ir mano pasaulyje. Jos yra manyje paciame. Nebe taip lengva rasti drauga – o as svajoju be galo.
Ar tu busi mano draugu?
Nevaidinant.
Kas as esu? As nesu tuo tikras.
Dabar as vienisesnis, nei buvau anksciau. Is dalies esu gyvulys, taciau neapsaugo manes jo instinktai ir nevarzo jo matymas. Is dalies esu ir dvasia, tik ne visiskai laisva, apribota skonio, lytejimo ir laiko – nuolat trokstanti visko gyvenime. cia nera apsaugos. Apsauga reiskia baime ir vienoduma, kai gyvenimas atidedamas. Apsauga reiskia lukescius ir kalejima bei ankstyva mirti. As gyvenu nezinomybeje. Bet juk yra kalnai, kad i juos koptum, debesys, kad juos pasikinkytum, zvaigzdes, kad jas tyrinëtum, o draugai, kad juos rastum. As visiskai vienisas. Teturiu tik save ir – svajoju be galo.
Ar tu busi mano draugu?
Nesisaugant.
Kas as esu? As nesu tuo tikras.
As ieskau ne tustumoje bei poreikyje, bet augancioje pilnatveje ir aistroje. Tustuma siekia, kad bet kuris balsas uzpildytu ertme, bet kuris veidas issklaidytu tamsa. Tustuma atveda minias ir seselius, kuriuos lengva pakeisti. Pilnatve atveda drauga – nepakartojama, nepakeiciama. As jau ne toks tuscias, kaip kaskada buvau. Juk yra vejas ir vandenynas, knygos ir muzika, stiprybe ir jos dziaugsmas, ir yra naktis. Draugyste yra ne tiek prasymas, kiek svente, ne tiek ritualas, kiek realybe, ne tiek poreikis, kiek noras. Draugyste yra – tu ir as, o as svajoju be galo.
Ar tu busi mano draugu?
Nepaisant to, kad reikia.
Kas as esu? As nesu tuo tikras.
Kas tu esi? As noriu tai suzinoti.
Mes nepardavinejome kartu pagalbos Koolui ir netranzavome drauge i mokykla. Mes ne is to paties miesto, ne to paties Dievo, kazin, ar ir pasaulio to paties. Nera vaidmenu atlikimui, nera apsaugos uztikrinimui, nera kalejimo uzdarymui. As viliuos, kad joks atsakymas neatstos tavo buvimo, tavo akiu, tavo esybes. Draugyste yra laisve, yra skrajune, yra retenybe. Jai nereikia stimulo, ji pati yra stimulas. Ji pasitiki, supranta, auga, tyrineja, ji sypsosi ir verkia. Ji nereikalauja ir nesikabina, ji nesitiki ir nereikalauja. Ji yra – ir to uztenka.
Daznai as bunu per daug rimtas, retai nuspejamas is anksto. Kartais saltas ir nutoles, tikriausiai as visuomet keisiuos. As triuksmauju ir giriuos, kaip vaikas siekdamas demesio. As mastau ir atrodau sugizes, o mano pyktis gali buti netramdomas.
Bet as prajuokinsiu tave
Ir tikriausiai tave mylesiu,
Ir busiu salia, kai tau bus baisu.
Beveik kasdien as siek tiek drebu,
Kadangi bijau labiau, nei gali zinoti nepazistami,
Ir jeigu kartais as atskleisiu savo drebanèia puse
Ar tuomet
Tu busi mano draugu?
Draugu,
Kuris matydamas, kaip as bijau jo artumo ir stumiu ji nuo
Saves, vis tiek ussispyrusiai pasiliktu pasidalinti dienos
Likuciu, o kai niekas nezino mano vardo ir neskambina
man telefonu.
Kai niekam as neberupiu – ka padariau, ar ko nepadariau –
O tie, kuriems as padejau ir tikejausi to paties is ju
Taip vikriai pabego, palikdami mane vienisa,
Netekusi bet kokio zavesio ir subtilumo,
Vis delto pasiliktu.
Ar tu busi mano draugu?
As nezinau , kodel,
Tiesiog to noriu.
Ar tu busi draugu?
Ar tu busi mano draugu?
Juk yra priezasciu, kad nesutiktum juo buti:
Kartais as bunu misrus, daznai bunu drovus ir labai jautrus,
Mano baime issilieja pykciu, nors man del to ir sunku,
Apie save as kalbu tuomet, kai bijau,
O diena daznai praleidziu, neistares ne zodzio.
Bet að prajuokinsiu tave
Ir tikriausiai tave mylesiu,
Ir busiu su tavimi, kai tau bus liudna.
As paverkslenu truputi beveik kasdien,
Kadangi as trokstu daugiau demesio, o to visiskai nezino nepazistami.
Tad jeigu as kartais atskleisiu savo malonia puse
Ar tuomet
Tu busi mano draugu?
Draugu,
Kuris nepaisydamas bet kokiu glebiu izadu,
Paliestu ta slapta vieta, kur as esu paciu savimi
Ir suzinotø, kaip skauda lupas prasant ir akis verkiant,
Kuris nenueis salin, surades mane vienisa gulint gatveje
Ir meluojanti, nes pralaimejimai mane sugniuzdo.
Bet sustotu salia ir pasiliktu, kad primintu man ta diena, kai
Buvau grazus.
Ar tu busi mano draugu?
Juk yra tiek priezasciu, kad nesutiktum juo buti:
Ju be galo.
Ar tu busi mano draugu?
Kai tik pamatau
tave
Kai tik pamatau tave
Vël sugrizta tas skausmas,
Ir man suspaudzia krutine
Visai prie pat sirdies.
Man labiau patiktu, jei tokia
itampa butu pilve,
Kad galeciau ja numalsinti
Ar suvilioti martiniu.
Kancia krutineje nesuvedziojama,
Ji tenori tavo ranku,
Bet tai neimanoma,
Nes tu man pasakei,
Jog meile negali nieko reikalauti.
Gal galetum retkarciais pasikalbeti su mano sirdimi?
Ji nesupranta.
