Prieð daugelá metø uolingu kalnynu keliavo misionierius su vedliu – jaunu indënu.
Kiekvienà vakarà, saulei leidþiantis visada tuo paèiu metu, jaunasis indënas ðiek tiek pasitraukdavo á ðalá, atsigræþdavo á saulæ ir imdavo ritmingai judinti kojas bei tyliu balsu dainuoti ðvelnià ilgesingà dainà.
Ðokanèio ir dainuojanèio indëno vaizdas saulëlydþio fone këlë misionieriaus nuostabà ir smalsumà. Vienà dienà jis ëmë ir paklausë jaunojo vedlio:
- Kà reiðkia ðios keistos apeigos, kurias atlieki kas vakarà?
- O, viskas labai paprasta, - paaiðkino indënas. – Tà dainà sukûrëme su þmona. Kai mums tenka kuriam laikui iðsiskirti, kiekvienas, kad ir kur bûtø, atsigræþia á saulæ prieð pat jos laidà ir dainuodamas ðoka. Taip net bûdami toli kiekvienà vakarà dainuojame ir ðokame drauge.
Su kuo ðoki tu leidþiantis saulei?
--------------------------------------------------------------------------------
