Musu laiku paradoksas – isleidziame daugiau, bet turime maziau, perkame dazniau, taciau gerimes ir dziaugiames vis reciau:
Turime didesnius namus, taciau mazesnes seimas, daugiau patogumu, bet maziau laiko...
Turime daugiau medicinos ziniu, taciau vis maziau sveikatos. Prailginome savo gyvenima keleriais metais, taciau nepridejome gyvenimo tiems metams...
Daugiau pykstames, bet maziau juokiames, daugiau kalbame, taciau reciau mylime ir per daug daznai nekenciame vienas kito...
Igijome daugiau valdzios, taciau vis maziau demesio skiriame vertybems...
Sukureme daugiau kompiuteriu, kad sukauptumem daugiau informacijos, taciau bendraujame vis maziau ir maziau...
Sugebejome nuskristi i Menuli, bet sunkiai pereiname gatve pamate kaimyna...
Sugebejome nugaleti atoma, taciau neistengiame iveikti savo prietaru...
Isvaleme ora, taciau uzterseme siela..
Uzvaldeme isorine erdve, bet apleidome vidine...
Mes daugiau rasome, taciau domines vis maziau. Daugiau planuojame, bet padarome vis maziau, ismokome skubeti, bet nelaukti...
Tai greito maisto ir leto virskinimo, dideliu zmoniu ir silpnu charakteriu, perdeto pelno ir pavirsutinisku santykiu, ilgesnio laisvalaikio, bet mazesnio pasitenkinimo laikai...
Tai dvigubu pajamu, taciau daznesniu skyrybu, vis puosnesniu namu, bet isardytu seimu dienos...
Tai greitu kelioniu, smunkancios morales, nutukusiu kunu bei piliuliu, vedanciu is dziaugsmo i tyla, i mirti, dienos...
Tai laikas, kai siuolaikine technologija gali atnesti jums sia zinute, laikas, kai jus galite rinktis, ar atkreipti i ja demesi, ar paprasciausiai neskaityti..
