peperonity Mobile Community
Welcome, guest. You are not logged in.
Log in or join for free!
 
Stay logged in
Forgot login details?

Login
Stay logged in

For free!
Get started!

»™/ dar daugiau graziu kurinuku ;) | mew


»™/ dar daugiau graziu kurinuku ;)
airbird
Didysis atsiprasymas


Tupiu. Ilgai sitaip tupet negaliu, nes kojos uztirps. Uzspaustos kraujagysles nebeleis teketi kraujui, todel palaipsniui kojos mirs. Be to, ir taip kojoms tenka didziulis kruvis, - juk laiko mano milziniska svori. O kur dar ant galvos, peciu krentantis atmosferos oras!

Beje, jei jau prakalbome apie ora, dar nepabreziau, kad ir kvepuoti negaliu. Pirmiausia del to, kad oras tai ne mano. Net neatsiklausiusi ji vartoju. As is jo saipausi: ikvepiu toki, koks yra, o iskvepiu ka? Gerai, kad dar yra medziai. sie, vargseliai, turi sugrazinti vien per mane buvusia pusiausvyra.

As tupiu, zinoma, ant grindu. Taigi medis ir vel pasitarnauja man – grindys medines. Pries sudedant grindis, medis, zinau, buvo pjaustomas. Negana to, kad jam skaudejo, dar ir panaudota elektra.

Elektra gaminama naudojant vandeni. Tad, iseina, as ir vandens neatsiklausiau, ar galiu naudotis jo paslaugomis. Kuris is musu paskaiciavo, kiek zuvo nekaltu vandens gyviu, kol buvo issunktas vienas kilovatas tos elektros? O kiek as dar taip esu supurvinusi vandens – plaudama rankas, indus, drabuzius?

Vos nepamirsau. Indai, is kuriu valgau kaip ir drabuziai, kuriais vilkiu, yra ne mano. Jau vien todel, kad ne mano. Na ir kas, kad pirkau, bet juk negaminau! Vadinasi, negaliu sakyti, kad nuosavi. Ir tai ne cia problema.

Indas, sakykime, yra molinis. O is kur, mielieji, molis gaunamas? Is zemes, teisingai. zmogiukstis vel neatsiklauses rause vargsele iki pat didziausiu gelmiu taip keisdamas reljefa: is lygumu sukase kalnus ir duobes, is kalnu – lygumas. stai ir cia niekas nezino, kiek zuvo gyvybiu ir kiek dar ateity zus.

Drabuziai. Is ko pagaminti? Populiariausi medvilniniai.

Pradziu pradzia buvo augalas. stai nuo tos vietos ir prasideda vel, nepabijosiu zodzio, issidirbinejimas. Kaip odiniai ir kailiniai drabuziai. Auginame augalus, gyvulius, leidziame gyventi (oho kas mes per karaliai be karunu!) zverims, kad po to nudaigotume ir turetume viska, ko tik sirdis geidzia.

Visa tai lyg ir turetu paaiskinima, jeigu kalbetume apie valgyma ir ziuretume is tos puses, kad valgyti visi nori. O kai valgyti norisi, ima galioti kitokios taisykles. Kaip islikimo. Bet vis delto, jeigu is tos pacios puses?.. Valgyti dar norisi?

Ech, nepasakiau dar pacio pacio, pacio pacio paceliausio pagal svarba dalyko. Visa kame yra procesas. Net ir mano tupejimas, mano sitoks minciu nuvinguriavimas yra procesas. O kur dar plauku rovimas nuo virsugalvio. Irgi neatsiklausius, ar galima. Bet kazin kodel pradedu nuo silpnesniu? Juk galeciau nuo stipriausiu, auganciu pakausio apacioje. Eisiu, kaip visada, paklausiu Usonifuro. Gal visu atsiprasyti?...

sikart Usonifuras tylejo.
-----------------------------------------------------------------------
Laiskai arba literaturine meile (novele)




Mano gyvenimo komoda turi keturis stalcius.
Apatini stalciu as vadinu Pusrusiu. Ten laikau savo nemalonumus, nelaimes, tragedijas, man skirta kritika, visokiausias nesamones ir zmones, kurie man gadina krauja.
Antraji stalciu nuo apacios vadinu Virtuve. Ten laikau namiskius, darba, buiti, kolegas, kasdienybe, ir savo literaturinius eksperimentus bei juodrascius.
Treciaji vadinu Svetaine. Ten laikau sekmes, pagyrimus, komplimentus, teigiamus komentarus, pora geru draugiu, Lora, Marlen Dietrich, Angela Sarga, Paryziu, Marka, dvirati Fredi ir malonius prisiminimus bei fantastiskas svajones.
Na, o ketvirtaji, virsutini, vadinu El. pastu. Ten laikau Richarda.
siaip jau manau, kad mano gyvenimas butu tikrai neimanomas tik be vieno stalciaus, - be El. pasto.

Kai sianakt atidariau El. pasta, radau nuostabiai paprasta ir vaizdinga mazyti Saros laiskeli: ”Mano biciulis, siandien nusidirbes sodyboje, uzmigo virtuveje ant sofos”. Tai buvo taip grazu ir taip nuostabiai grazu, - netgi graudu. Beveik apsidziaugiau, kad toliau seke zinios is tikro Pusrusio.
Sara rase: “Vakar mama parase SMS: “Kaip jus? As vienodai. Aplink vaiksto giltine”. Kaip paskui issiaiskinau, papjove viena musu mamos laiptines kaimyna, apie 45 metu barmena, puiku zmogu. O kaimyne is I auksto istiko insultas.
O pas mane, toliau rase Sara, irgi aplink vaiksto giltine - Neringos klasiokas su keturiais drauguziais, panasiai kaip as, apsiverte su masina i griovi, ir visi ligoninej, - su rimtomis traumomis. Neringa sako: “Mama, tu gerai apsivertei”.

Iki manes kol kas giltine dar neatkeliavo, taciau mano gyvenimo komodos virsutiniame stalciuje, paciame svarbiausiame stalciuje, is kurio dabar beveik nebeislendu, ivyko keletas smulkiu, bet netiketu persigrupavimu…

Richardas staiga pakele sparnus ir isleke i sostine.

Tai man buvo pats didziausias siurprizas, koki tik galejo iskresti likimas.
Net nebezinau, kuo dabar uzpildysiu didziule dvasine tustuma. Viskas pasidare taip nemiela, kad norejau atsigulti ir guleti per dienas neatsimerkdama.

Darbas redakcijoje pasidare nepakeliamai nuobodus be Richardo.
Buvau ipratusi kasdien ji matyti. Girdeti jo kvailus juokelius. Uzuosti jo dezodoranta.
Jis buvo tarsi musu vietinio laikrascio kolektyvo (is esmes labai moterisko) akumuliatorius. Jo mums niekas negalejo pakeisti. Redakcija apgaube gilus ir niurus gedulas.

Richardas susitaike su zmona, spjove i mudvi su Zu, ir tiek ziniu.

As slepiau savo nusivylima ir sykiu gaudziau kiekviena zinute, kuri kaip nors siejosi su Richardu.

Jokiu budu nebuvome labai artimi, kai Richardas buvo cia. Tiesiog su Richardu gyvenimas buvo tikrai daug idomesnis. Kur kas idomesnis.

Netiketai Richardas man parase El. pastu.
Mudu ememe susirasineti. Pavydulingai slepiau tai nuo visu kolegiu. Ypac nuo Zu.
Susirasinejimas is pagrindu pakeite visa mano gyvenima.

Laiskai daresi vis intymesni ir isradingesni.
Pradzioje Richardas parase man, - paprase uzbaigti jo kelis nebaigtus straipsnelius.
Paskui isijaute ir eme rasyti man, kaip pats sake, is literaturinio polekio…
Bet as labai tikiuosi, kad rase jis vis delto del keisto musu potraukio vienas kitam. Nors, gal ir klystu. Tikriausiai klystu…

Jo laiskai buvo puikus, smaikstus, su standartiniais vyriskais juokeliais, kuriuos vyrai paprastai laido bandydami uzmaskuoti savo vienatve, liudesi ir ilgesi, - (mat sios savybes, laikomas moteriskomis).

Mano laiskai Richardui buvo pati nuosirdziausia ir daugiausiai darbo reikalaujanti literaturine kuryba. Rasydavau ir redaguodavau. Ir vel rasydavau, ir vel redaguodavau. Stengiausi buti subtili ir idomi.

Man labai geda, bet pajutau, kad emiau laukiu Richardo laisku. Tiksliau, ne paciu laisku, o tam tikro atgarsio i savo literaturine kuryba. Lyg geros recenzijos ar komentaro.
Nustojau rasyti noveles. Jos tapo tarsi ir nebereikalingos. Laiskai Richardui buvo tikri. Jie turejo tikra gyva konkretu adresata. Richarda.

Kaip sakiau, mano laiskai Richardui buvo kruopsciai suredaguoti. Neilgi. Mazai teksto, - daug prasmes.
Bijojau nusibosti.
Paidominimui nuolat iterpdavau menkute detale, kurios niekaip nepavadinsi nekalta.
Visi laiskai igavo aiskaus flirto atspalvi.

Na, taip, taip, prisipazistu, as puikiausiai zinojau, kad susirasineju visiskai ne su tuo Richardu, kuri visi cia pazinojome.
Ne.
Tai buvo visai kitas Richardas. Mano svajoniu Richardas. Richardas is kito realybes plano. Richardas is El. pasto. …
Kazkoks idomesnis, dvasingesnis, gilesnis…

Juste nepajutome, kaip mudu tapome nepaprastai intymiu laisku autoriais.
Dar daugiau, - pajutome, kad isimylejome.

Vienintelis, man zinomas, budas, issklaidyti sia literaturine magija, buvo susitikti ir pasikalbeti su tikruoju Richardu.
Pasimatymas bemat issklaidytu visas miglas, kaip teige Marta.

Nusprendziau jam apie tai parasyti…

Marta man pasake, kad realybeje yra dar vienas dalykas, temdantis prota, - seksas. Bet as nebijojau sekso. Mat mano gyvenimo komodoje nebuvo Miegamojo stalciaus. Komodoje buvo viskas, - isskyrus seksa.
Tiesa, as turejau lova, bet kazkaip nesiejau jos su seksu.

Galiausiai parasiau Richardui.

Mielas Richardai,
Kartais pagalvoju, kad jau seniai gyvenu vien tik El. paste.
Tarsi emigracijoje ar tremtyje.
Vien tik Tavo laiskai, Richardai, dar teikia man koki nors rysi su siuo pasauliu. Toki rysi, kuri galeciau paversti kitu savo gyvenimu. Galeciau isteketi is meiles. Pasigimdyti vaiku. isijausti i paprasta istekejusios moters vaidmeni. Pasijusti laiminga nuo Tavo artumo ir bendro tikslo. Ir kas zino, - gal tai imanoma paversti ateitimi? Kaip manai?

Perskaiciau ir pasiziurejau i laikrodi. 00. 55.
Buvo toks velyvas laikas, kai meiles laiskuose neimanomas joks racionalumas. Taciau vis tiek issiunciau ji Richardui.

Isjungiau kompiuteri ir nuejau i lova.
Mano lova priklauso El. pasto stalciui. Tai tiesiog El. pasto filialas.
-----------------------------------------------------------------------
Nakties vejas




Tyliai rakinu buto duris, amteli suo, taciau tik praverus duris zvelgia uzsimiegojusiom akim ir vangiai vizgina uodega. Dar tyliau uzrakinu duris ir letais zingsniais nuslinkes uzdegu virtuveje sviesa, galva svaigsta, nors beveik visiskai negeriau. Pavargusios kojos, nors visa vakara net nebuvau izenges i sokiu aikstele. Traksteli virdulys ir zvelgdamas i veidrodi geriu gerkle deginancia arbata, akyse vis dar stovi tranki muzika, lakstancios sviesos, besilinksminantys draugai, besiraitantys sokejai, merginu zvilgsniai, libanieciai nevykusiai issiviepe lakstantys paskui sviesiaplaukes ar kur tik uzmate gardesne kulsele, o as sedziu neskleisdamas jokiu emociju, retkarciais ilgai smilkindamas cigarete, ar nurydamas skausminga alaus gurksni, stebiu aplinka, kazkoks nevykelis lyg didis paukstis isskleides rankas vaiksto ratais aplink sokiu aikstele, stebiu viska, net nepasukdamas galvos, mano akys susiduria su to paties savo kiemo giesmininko stiklinemis akimis, tik stai mano plieninis, o jo cia pat suluzta... tfu, velniop. Tvyranti ramybe ir tyla. seima seniai sumigusi. Vienas tyliai klaidzioju po namus, kol galu gale nuslenku i savo kampa. zvilgsniu begioju po kambari, kabanti uniforma, isrikiuotos kepures, knygu lentyna apdulkejusiais krastais, nuotraukos, apdovanojimai, zaislinis, mazytis tankiukas - dovana, taikiniai, arsenalas ir visa kita, kampe auganti kiniska roze, ir penki jos ziedai, du nebegyvi, nukrite ant grindu. Darbo stalas su akis badanciu neuzbaigtu moksliniu darbu, knygomis. Sedziu ant savo senos senos, jau girgzdancios sofos-lovos. Praveriu langa, lengvas vejas svelniai kilnoja baltas, permatomas uzuolaidas, neuztraukiu naktiniu... tegul matosi naktis pro manaji langa. Vos vos girdimai paleidziu radijo imtuva ir guledamas zvelgiu i baltas lubas, kurias daziau praeita pavasari, nepastebimai besisukanti indeniska sapnu gaudykle. Radijas lyg tycia groja letas, senas ir grazias dainas. Nepajuntu kaip pradeda merktis akys, nepajuntu kaip uzsnaudziu. Nesuvokdamas ar sapnuoju, lyg pajuntu svelnias pirstu pagalveles vos vos lieciancias mano siurkscius plaukus, svelniai slenkancias randuotu veidu, uzmerktomis akimis, suspaustomis lupomis. svelniai slenka kaklu, peciais, plieninemis nuo gyvenimo isbandymu, virtusiomis rankomis, nematau jos veido, jauciu tik svelnu alsavima, tik silta mazute ranka savo nutrintame delne, tik atrodytu vos vos dregnas lupas palieciancias mano skruosta...
Prabundu. Sunkiai pramerkiu akis ir giliai ikvepiu oro, nenoredamas patiketi, kad visa tai prapuole, kad tai tik dar vienas mirazas. Vejas vel svelniai pakelia uzuolaida... gal tai ir tebuvo vos vos juntamas vejo gusis, o gal tik vaizduotes padarinys, sapnas, o gal tai buvo Ji. Kas? As nezinau, gal angelas...
Netrukus jau atsijungiu visiskai juodoje tyloje. Ji nebegrizo ta nakti...
----------------------------------------------------...
Next part ►


This page:




Help/FAQ | Terms | Imprint
Home People Pictures Videos Sites Blogs Chat
Top