peperonity Mobile Community
Welcome, guest. You are not logged in.
Log in or join for free!
 
Stay logged in
Forgot login details?

Login
Stay logged in

For free!
Get started!

=Juozas Aputis= | tingek1


=Juozas Aputis=
(g. 1936)
Nuo universaliu moderniosios prozos modeliu Juozas Aputis, baiges 1950 m. lituanistikos studijas Vilniaus universitete, samoningai pasuko i vietiniu realiju faktura, sakytinio pasakojimo formas, deklaruodamas vieno herojaus lupomis: kol manyje tebesiubuoja mano vaikyste ir mano kaimas, mano tevai ir mano proseneliai, as daugiau zinau uz ta, kuris mate visuose savo tokijuose ir romose. Jo noveliu knygose "Horizonte bega šernai" (1970), "Sugrizimas vakarejanciais laukais" (1977), "Keleivio noveles" (1984), apysakose "Tiltas per Zalpe" (1980), "Vargonu balsas skalbykloje" (1988), "Plėnys" (1994) gimtasis kaimas iskilo kaip svarbiausias zmogisku vertybiu centras, o atsisveikinimas su isnykstancia tukstantmete agrarine sankloda - tautos egzistavimo pagrindu - igavo elegisko lyrizmo, budingo lietuviu literaturos vidiniam balsui.
Apucio novelese nuolat kartojasi scena: tevas, motina ir vaikas sedi prie stalo. Tai sakralinis aktas, kaip ir Just.Marcinkeviciaus eilerasciuose. Gimtieji namai - sventa vieta, kur tu esi didelis ir saugus, o isejimas is namu - saves praradimas, o gal ir mirtis. Tevas aria dobiliena, motina kurena krosni, vaikas eina i ganykla. Tai uzdara veiksmo erdve, kur visi daiktai jaukiai glaudziasi prie taves. Jie apgaubti atsisveikinimo liudesio, nes tai prarasti daiktai, jau nurasyti techniskosios civilizacijos, isardziusios valstiecio buities uzdara erdve. Vaika, pagrindini noveliu ir apysaku heroju, pagauna „nesuprantamas kazko ilgejimasis", kai virs ganyklu pazeme greitai skrieja juodi debesys. Arklys lekia paskui skriejancius debesis iki plento ir gailiai zvengia. Tarp lekianciu debesu, arklio zvengimo ir vaiko ilgesio nusidriekia nesuprantamas rysys, formuojantis potekstes kloda, kuris Apucio novelei toks pat butinas, kaip ir lyriniam eilerasciui. Islaikydamos tradicines epines sandaros elementus (ivyki, personaza, dialoga), Apucio noveles ir apysakos stovi arciausiai lyrikos savo pasaulevaizdziu ir tonacija. Grizimas i vaikyste - pagrindine jo kuriniu veiksmo ir isgyvenimu trajektorija, permetanti is standartizuotos siandienines buities i stebuklingus regejimus: tevas glaudzia tave prie savo sekmadieniniu marskiniu, ir tau nieko daugiau nereikia. Cia ryskiausiai atsiveria veikianciu figuru graudus gerumas, bandas issaugoti pokario sumaistyje vaiko gyvybe ir namus. Cia vyrauja trapus ir ilgesingai liudnas kalbejimas, artimas tyram liaudies dainu tonui („Berzo virsuneje tupi ilgauodege geguze ir atsidejusi kukuoja, linguoja kartu su saka lyg kokioj supynej"). Autoriaus numyletiniai - „zila motina tarp kalakutzoliu", tevas, glostantis nakcia neuzmieganti sunu, Milasius, jojantis atbulas ant arklio, „leisdamas is pypkes melynus dumus"- jau stovi „anapus ribos", nepasiekiami ir nesugrazinami, kaip ir „visos grazumo valandos", like isgriautu vienkiemiu laike. Gyvenimo pavidalai, prikelti is nebuties kaip vieninteliai jaukumo ir palaimos regejimai, yra pilni irstancio trapumo, kuris reikalauja lyriniu potekscių mirgejimo ir neleidzia pasakojimui pereiti i vienaprasmes fabulos vezes. Cia maziausia smulkmena igauna egzistencine reiksme: zmogus, isvykdamas i ligonine, paskutini karta apeina gimtaji kaima ir prisimena visa, kas buvo. Atsisveikinimo - laukimo - ilgesio situacijos pakelia konkretu vaizda virs kasdienybes, pavercia ji ne atspindziu, o regejimu, kuris atveria zmoniu dvasinio bendrumo grozi, nesuniokota stalininio teroro, ir zmogaus isnykimo visuotinybe. Pasakojima rikiuoja ne tiek personazų veiksmai, kiek paties autoriaus komentuojanti, prisimenanti, apmastanti intonacija, kuri keisciausiu budu derina vaizdus, siekdama isreiksti vidini ispudi, nuotaika, vaizduotes poleki (klases suole sedi arklys ir stropiai raso kanopa). Lyrines stilistikos poetine ekspresija ir banguojancia sakinio ritmika, pazenklinta prarasto laiko elegija, Aputis sujunge su niuansuotu psichologiniu piesiniu, is atminties iskylanciu detaliu sugestyviu tikrumu, melancholisku teigimu vertybiu, kurios gludi zmoguje kaip naturalus jutimo budas ir jo kasdienines buities tiesa


This page:




Help/FAQ | Terms | Imprint
Home People Pictures Videos Sites Blogs Chat
Top